Psalmynas 69

₂Gelbėk mane, Dieve,

nes vandenys siekia man kaklą!

₃Klimpstu į dumbliną gelmę,

nėra kur koja pasiremti.

Patekau į gilius vandenis,

ir bangos mane skandina.

₄Pavargau besišaukdamas pagalbos,

išdžiūvo man gerklė.

Akis pražiūrėjau

belaukdamas tavo pagalbos.

₅Daugiau negu plaukų man ant galvos yra žmonių,

kurie nekenčia manęs be priežasties.

Mano priešai juodina mane melais;

jie stiprūs ir nori mane užmušti.

Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?

₆Dieve, tu pažįsti mano kvailybę,

mano nuodėmės tau ne paslaptis.

₇Tenebūna sugėdinti dėl manęs tie,

kurie pasitiki tavimi, Viešpatie, Galybių DIEVE;

tenebūna gėdos dėl manęs tiems,

kurie tave garbina, Izraelio Dieve!

₈Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę,

ir gėda dengė mano veidą.

₉Tapau benamis tarp savo giminių,

svetimas savo motinos vaikams.

₁₀Mat uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis,

ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs.

₁₁Už tai, kad verkiau ir pasninkavau,

žmonės šmeižia mane.

₁₂Kad padariau ašutinę savo drabužiu,

jie juokiasi iš manęs.

₁₃Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas,

smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis.

₁₄O aš meldžiuosi tau, VIEŠPATIE.

Malonės metu, Dieve, išklausyk mane,

paisydamas savo didžio gerumo.

Savo ištikima pagalba

₁₅trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau,

gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.

₁₆Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti,

neleisk gelmėms manęs praryti,

neleisk kapui virš manęs užsiverti.

₁₇Atsiliepk man, VIEŠPATIE,

nes gera tavo ištikimoji meilė;

atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.

₁₈Neslėpk veido nuo savo tarno.

Aš kenčiu, tad skubėk man atsiliepti.

₁₉Prieik prie manęs, atpirk mane,

išlaisvink mane nuo priešų!

₂₀Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;

tau pažįstami visi mano priešai.

₂₁Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;

laukiu užuojautos, bet jos nėra,

ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.

₂₂Man į maistą jie deda nuodų,

troškuliui numalšinti man jie duoda acto.

₂₃Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,

pinklės jų bendrams.

₂₄Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;

tedreba nuolat jų strėnos.

₂₅Išliek ant jų savo pyktį,

tepasiveja juos tavo degantis įniršis.

₂₆Tebūna nusiaubta jų stovykla;

neleisk niekam gyventi savo palapinėse.

₂₇Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;

tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.

₂₈Krauk jiems kaltę ant kaltės,

neduok jiems savo išganymo dalies.

₂₉Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,

į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!

₃₀O aš nuskriaustas ir kenčiu;

pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!

₃₁Šlovinsiu Dievo vardą giesme,

aukštinsiu jį ir dėkosiu.

₃₂Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,

negu raguoti jaučiai skeltanagiai.

₃₃Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;

„jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“

₃₄Juk VIEŠPATS girdi vargšus

ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.

₃₅Tešlovina jį dangus ir žemė,

jūros ir visa, kas jose gyva!

₃₆Tikrai Dievas išgelbės Sioną

ir atstatys Judo miestus.

Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;

₃₇jo tarnų vaikai jį paveldės,

ir mylintys jo vardą ten gyvens.